Ekologinis ūkininkavimas

Spausdinti

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS LIETUVOJE

 

Ką reiškia žodis „ekologiškas“?

 

Ekologinio ūkininkavimo sistema yra draugiškiausia aplinkai žemdirbystės sistema. Žodis „ekologiškas“ reiškia daugiau nei ūkininkavimas be sintetinių medžiagų. Gyvenimas, jaučiant darną su gamta, ir pilnavertis ūkininkavimo ciklas yra sėkmingo ekologinio ūkininkavimo pagrindas. Ekologinės gamybos ūkiai rūpinasi natūraliais vandens ir žemės ištekliais tam, kad šie išliktų ir ateinančioms kartoms.

Ekologinis ūkininkavimas apima šiuos pagrindinius principus:

Kuo mažesnis išorinių energijos šaltinių naudojimas

Pavyzdžiui, ekologiniame ūkyje, netręšiama sintetinėmis trąšomis, kurias gaminant suvartojama daug energijos.

Gamtos savireguliacijos mechanizmų naudojimas

Taikoma ilgalaikė sėjomaina (augalų rotacija), auginama pakankamai ankštinių augalų, naudojamų dirvai kaip azoto šaltinis.

„Maitinamas“ dirvožemis - ne augalai

Dirvožemio maistinės medžiagos aktyvuojamos, naudojant kompostą ir lengvai įdirbant žemę.

Uždaras gamybos ciklas

Parenkamos vietinės augalų bei gyvulių veislės ir siekiama taikyti uždarą gamybos ciklą ūkyje. Pavyzdžiui, ekologiškai gaminami pašarai ir jų pagrindu ekologiškai užauginami gyvuliai, skirti maistui.

Aplinkos išteklių saugojimas

Laikantis visų šių principų, galima teigti, kad ekologinis ūkininkavimas turi didžiulės įtakos gamtos išteklių išsaugojimui.

 

Kokie reikalavimai keliami ekologinės gamybos ūkiams?

 

Nusprendus ekologiškai ūkininkauti, reikia kur kas geriau apgalvoti ūkio darbus, nei tai daro įprastiniu būdu ūkininkaujantys ūkininkai. Pagrindinė taisyklė - ekologinės gamybos ūkis turi taupiai ir naudingai vartoti gamtinius išteklius.

ES Reglamentas (EB) Nr. 834/2007, Reglamentas (EB) Nr. 889/2008 (toliau - Reglamentai) ir Ekologinio žemės ūkio taisyklės (toliau - Taisyklės) nustato, kas konkrečiai ekologiniame ūkyje leidžiama, o kas ne.

 

Augalų auginimas

 

Ekologine žemdirbyste užsiimantys ūkininkai turi didinti dirvožemio gyvybingumą įvairiomis priemonėmis, kad dirvožemis būtų derlingas ir būtų išlaikyta pusiausvyra. Jie taiko sėjomainą ir augina ankštinius augalus, tai dirvožemyje didina azoto kiekį, kurį vėliau įsisavina kiti augalai. Vietoj tirpių sintetinių trąšų ūkininkai vartoja organines trąšas - mėšlą, gyvūnų srutas, kompostą. Reikia žinoti, kad ūkiai, kuriuose neauginami gyvuliai, ypač priklausomi nuo sėjomainos.

Kenkėjams, ligoms, piktžolėms naikinti nenaudojamos sintetinės cheminės priemonės, viską bandoma padaryti ekologiniu būdu, išlaikant pusiausvyrą. Piktžolės naikinamos mechaniniu būdu. Naudojamos natūralios augalų apsaugos priemonės arba tam tikros vabzdžių rūšys, skirtos kovai su kenkėjais.

Draudžiama naudoti GMO (genetiškai modifikuotus organizmus), nes ekologinis ūkininkavimas ir genetinė inžinerija yra nesuderinami.

 

Gyvulininkystė

 

Reglamentuose ir Taisyklėse yra nustatyti reikalavimai gyvulių laikymui, šėrimui ir apsaugai nuo ligų.

Iš esmės ūkininkas turi auginti tiek gyvulių, kad galėtų visus juos išmaitinti. Be to, tenka ribotas gyvulių skaičius vienam hektarui žemės ūkio naudmenų (pvz., 2 karvės, 12 kiaulių), nes gyvulininkystės gamybos sistema turi išlaikyti pusiausvyrą su žemės ūkio gamybos sistema, atsižvelgiant į maistinių medžiagų poreikį augalams (kad nebūtų per daug azoto) ir gerinant dirvožemio organinių medžiagų poreikius.

Gyvulininkystė padeda sukurti ir išlaikyti dirvožemio - augalų, augalų - gyvulių ir gyvulių - dirvožemio ciklus.

Uždaras gamybos ciklas ir gyvulių skaičiaus ribojimas draudžia intensyvų gyvulių veisimą ekologiniuose ūkiuose.

Gyvulių poilsiui turi būti skirta pakankamai vietos. Ši privalo būti sausa ir pabarstyta. Gyvūnams skirtų patalpų grindys turi būti lygios, bet ne slidžios. Bent pusę patalpos grindų ploto turi sudaryti tvirtos grindys. Minimalus patalpų plotas gyvuliams ekologinėje žemdirbystėje yra du kartus didesnis nei tradicinėje. Be to, draudžiama gyvulius rišti, išskyrus griežtas išimtis. Kai leidžia oro sąlygos, jie privalo turėti prieigą prie ganyklų, galimybę išeiti Į lauko aptvarus arba mankštos aikšteles.

 

Gyvulių šėrimas

 

Gyvuliai turi būti šeriami tik ekologiniais ar pereinamojo (P2) laikotarpio pašarais, kiek įmanoma (bent 60 % viso pašaro) iš savo ekologinės gamybos ūkio. Jaunikliai maitinami natūraliu pienu.

Paukščiams duodamų pašarų pagrindą sudaro javai. Į dienos racioną taip pat turi būti Įtraukta šviežia, sausa žolė arba silosas. Beje, tai taikoma tiek naminiams paukščiams, tiek kiaulėms.

Draudžiami GMO ir bet kokie augimą skatinantys priedai.

Susirgus gyvūnams turėtų būti taikomi natūralūs gydymo metodai, kaip homeopatija, akupunktūra ir pan. Veterinariniai produktai turėtų būti vartojami tik prižiūrint veterinarams. Ūkininkai privalo turėti tikslius įrašus apie gyvulių gydymą.

Maisto produktas gali būti vadinamas ekologišku tik tada, jei pagamintas nenaudojant genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) ar produktų gamybos pagrindui naudojamų GMO. Tai reiškia, kad net gyvūnai negali būti šeriami pašaru iš GMO (pvz., genetiškai modifikuota soja) ir gaminant produktą nevartojami priedai, turintys GMO.

 

Ar ekologiškuose produktuose leidžiami maisto priedai?

 

Lietuvoje sertifikuoti ekologiški maisto produktai dažniausiai sudaryti iš 100 % ekologiškų žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių. Tačiau pagal ekologinei gamybai keliamus reikalavimus iki 5 % žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių gali būti naudojami iš įprastinės gamybos ūkių, jei kontroliuojančiai institucijai įrodoma, kad rinkoje tokių ekologiškų ingredientų gauti neįmanoma arba naudojamos leistinos neekologiškos sudedamosios dalys pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr.
889/2008 IX priedą (pvz., kukurūzų krakmolas).

Mikroorganizmų preparatai, mineralai, vitaminai, natūralios kilmės kvapiosios medžiagos ir kvapiųjų medžiagų preparatai leistini pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 889/2008.

Ką daryti, kad įprastinės gamybos ūkis taptų ekologiškas?

 

Ūkininkas turi pateikti savo ūkio dokumentus ir ekologinės gamybos kursų išklausymo pažymėjimą patvirtintai ekologinės gamybos sertifikavimo įstaigai (Lietuvoje patvirtinta institucija yra VšĮ „Ekoagros“). Sertifikavimo įstaiga užregistruoja ūkį, kasmet jį tikrina pagal Reglamentų ir Taisyklių reikalavimus, o po dvejų ar trejų metų pereinamojo laikotarpio suteikia ūkiui patvirtinimą ženklinti savo produktus kaip ekologiškus.

 

Kontrolė

 

Ekologinio ūkininkavimo norminiai dokumentai Lietuvoje:

Ekologinio žemės ūkio taisyklės

ES Tarybos reglamentai (EB) - Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008

Šie dokumentai nusako ekologinės produkcijos gamybos, perdirbimo, transportavimo, sandėliavimo bei realizavimo reikalavimus.

Siekiant įgyvendinti ekologinei gamybai keliamus reikalavimus, specializuotos serti- fikavimo įstaigos įkūrimas tapo būtinybe, todėl Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m. kovo 14 d. įsteigė viešąją įstaigą „Ekoagros“

1997 m. gegužės - rugpjūčio mėnesiais buvo atlikti pirmieji ūkių sertifikavimo darbai. Nuo 2000 m. gruodžio 28 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 375 VšĮ „Ekoagros“ įgaliota atlikti tikrinimo ir sertifikavimo darbus Lietuvoje.

VšĮ „Ekoagros“ kol kas vienintelė įstaiga, galinti sertifikuoti ekologinę gamybą Lietuvoj e. Sertifikavimo įstaigos kodas: LT-EKO-001.

„Nuo lauko iki stalo“

Kiekvienu produkto gamybos etapu kruopščiai tikrinama, ar yra laikomasi ekologinės gamybos reikalavimų. Dėl detaliai tvarkomos dokumentų apskaitos kiekvienu ekologinio produkto gamybos etapu, transportuojant, apdorojant ar pakuojant produktą, net gaminiui jau pasiekus galutinį vartotoją, galima atsekti visą jo gamybos procesą: kur jis buvo išaugintas, kas jį perdirbo, kas transportavo ir panašiai. Dokumentų patikra padeda sertifikavimo įstaigai atsekti produktų kilmę, jei nustatomi pažeidimai ar gaunama informacija dėl nesertifikuotų produktų ženklinimo kaip ekologiškų ir panašiai.

Ekologinės gamybos ūkis bent kartą į metus tikrinamas, o bent 10 proc. sertifikuotų ūkių tikrinama papildomai nepranešus.

Kilus įtarimui dėl neleistinų medžiagų panaudojimo, sertifikavimo įstaigos tikrintojai paima mėginius, kurie ištiriami nepriklausomose laboratorijose.

Ūkiuose tikrinami ne tik laukai, sodai, šiltnamiai ir ganyklos, gyvulių laikymo sąlygos lauke ir tvartuose, bet ir pirkimų bei pardavimų dokumentacija, įrašai gyvulių priežiūros žurnaluose.

Sertifikavimo įstaiga taip pat yra kontroliuojama: tikrinama įstaigos kokybės sistema, vertinama įstaigos darbuotojų darbo kokybė, lankantis ūkiuose ir stebint darbą įstaigos patalpose, atliekamas įstaigoje saugomų dokumentų patikrinimas, siekiant įvertinti atitiktį ES Reglamentų ir nacionalinių tiesės aktų reikalavimams.

 

Sankcijos

 

Nesilaikydama ekologinio ūkininkavimo reikalavimų, ūkininkas gali sulaukti tikrai nemažų bėdų. Priklausomai nuo nusižengimo lygio, gali būti anuliuotas patvirtinamasis dokumentas tam tikrai produkcijai ar net visam ūkiui be teisės auginti ekologišką produkciją dar keletą metų. Be viso to neskaidraus ūkininkavimo atveju ūkininkas privalo grąžinti visas gautas išmokas.

 

Ženklinimas

 

Ekologiškos produkcijos ženklinimas vienas iš svarbiausių aspektų vartotojui, norinčiam įsigyti užtikrintos kokybės gaminį. Taip ekologiškų produktų ženklinimas suteikia gaminiui galimybę konkuruoti su kita panašaus pobūdžio produkcija, išsiskiriant savo patikimumu ir kokybe. Ekologiškų produktų ženklas turėtų kalbėti pats už save, kad vartotojui daugiau nebekiltų klausimų, ar pažymėtas produktas iš tikrųjų patikimas.

 

Ekologiškos produkcijos ženklai

 

ES ekologiško gaminio logotipas pristatytas 2010 m. kovo 24 d., paskelbus Komisijos reglamentą (ES) 271/2010. Jo naudojimą apibrėžia Komisijos reglamento (EB) 889/2008 57 str. Logotipe
pavaizduoti du pagrindiniai simboliai: tai ES vėliava ir augalo lapas. Tokia  kompozicija simbolizuoja gamtą bei darną su ja. Lietuvoje užaugintiems, pagamintiems ar supakuotiems produktams privalomas lietuviškų ekologiškų produktų ženklas „Ekologinis žemės ūkis“.

Ekologiško produkto etiketėje privaloma nurodyti sertifikavimo įstaigos kodą. Lietuvoje šis kodas yra suteiktas viešėjai įstaigai „Ekoagros“ (LT-EKO-001).

 

Kodėl ekologinis ūkininkavimas populiarėja?

 

Ekologinė žemdirbystė Europoje plėtojama jau nuo senų laikų, tačiau Lietuvoje ji pradėta vykdyti tik nuo 1990 metų. Dešimtmeti saujelė entuziastų palaikė ekologinio ūkininkavimo idėją, o nuo 2000 m., valstybei pradėjus subsidijuoti ekologinę gamybą, buvo sulaukta vis didesnio susidomėjimo šia ūkininkavimo kryptimi.

Jau 23 - ėjus metus Lietuvos ekologinius ūkius lydinti sėkmė gali būti grindžiama šiais faktais:

 

Ūkininkų požiūris

 

Sėkmė visada lydi tuos, kurie su entuziazmu imasi savo darbų. Taip yra ir ekologinės žemdirbystės atveju. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja daug rankų darbo, teorinių žinių, kantrybės ir pastangų, tačiau vienas svarbiausių faktorių yra pačių ūkininkų noras kurti sveiką produktą. Jie niekieno neverčiami pasirenka šią žemdirbystės šaką ir sąmoningai vykdo jai taikomus reikalavimus. Ūkininko užsibrėžtas siekis užauginti sveiką produktą yra viena iš didžiausių ekologinio ūkininkavimo varomųjų jėgų.

 

Ūkininkų įsipareigojimai

 

Ekologinis ūkininkavimas reikalauja didelės atsakomybės. Taip yra dėl to, kad šiam žemdirbystės tipui taikomi itin griežti reikalavimai, kurių nevykdant, atimamas ekologinio ūkio statusas. Ekologiškai ūkininkauti - reiškia visiškai nenaudoti jokių cheminių sintetinių pesticidų (herbicidų, fungicidų), genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) bei medžiagų, kurių sudėtyje yra GMO, taip pat sintetinių trąšų, antibiotikų. Kitaip sakant, ekologiškai ūkininkaujantis įsipareigoja pagaminti produktą, kuris yra natūralus, sveikas, pasižymintis autentiškomis savybėmis.

 

Parama ekologiškai ūkininkaujantiems

 

Ekologiškai ūkininkaujantis ūkininkas gali gauti ES paramą kaip atlygi už tai, jog įsipareigoja tausoti gamtą ir teikti ekologišką produkciją. Kadangi tokiai produkcijai užauginti reikia daugiau pastangų bei kantrybės, ES parama yra tarsi skatinamasis atlygis už sunkų darbą. Taip pat ES parama yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiantis tai, jog ūkininkas mieliau renkasi tą ūkio šaką, už kurią gali papildomai gauti išmokas, t.y. renkasi ekologinį ūkininkavimo būdą, kuriam yra skiriama parama, o ne intensyviąją žemdirbystę, kuriai parama netaikoma. Taip pat ES skiriamos subsidijos gana svarbios, nes, protingai panaudojus ekologiškų produktų gamybai, jos gali duoti apčiuopiamų rezultatų jau artimiausioje ateityje.

 

Vartotojų sąmoningumo didėjimas

 

Lietuvoje prieš du dešimtmečius retas perkantis žmogus susimąstydavo, ar produktas yra sveikas.

Tačiau situacija yra pasikeitusi. Bėgant laikui vis dažniau ir dažniau žmonės pradeda labiau rūpintis savo sveikata ir nori rinktis kuo sveikesnius produktus. Kuo natūralesnis produktas, tuo jis ir sveikesnis. Dėl šios priežasties ekologiški produktai tampa alternatyva vartotojui, kuris nori gyventi sveikai. Statistika rodo, jog vis daugiau suvartojama ekologiškų produktų visame pasaulyje bei pačioje Lietuvoje. Taigi vartotojų poreikiai linksta į gerąją pusę, nes dabar pageidaujama kokybiškesnio ir natūralesnio maisto, norima tausoti aplinką ir jos išteklius. Galima drąsiai teigti, jog žmonių sąmoningumas didėja. Jie pradeda suvokti nenatūralių produktų žalą tiek jų pačių sveikatai, tiek aplinkai.

 

Ekologiškų produktų paklausos didėjimas rinkoje

 

Kadangi didėja vartotojų poreikiai vartoti kuo natūralesnius produktus, didėja ir šių asortimentas. Dėl to vis labiau vystosi bei plečiasi ekologinis ūkininkavimas, daugėja natūralesnių ir įvairesnių produktų. Šiuo metu yra pastebima, jog formuojasi nauja vartotojų grupė, kuri renkasi tik natūralius ir sveikus produktus. Todėl jie ieško alternatyvų visiems įprastiems produktams. Ekologiški produktai Lietuvoje tampa vis populiaresni ir paklausesni, tai kaip tik vienas iš reikšmingiausių faktorių, lemiančių ekologinių ūkių sėkmę Lietuvoje.

 

Ekologinės gamybos sektorius Lietuvoje ir kitose ES šalyse

 

VšĮ „Ekoagros“ duomenimis, ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje stabilizavosi. Po spartaus augimo ir populiarėjimo 2003-2011 m., ekologinės gamybos ūkių skaičius pradėjo mažėti, tačiau sertifikuotas ekologinės gamybos plotas ir toliau auga. 2011 m., lyginant su 2010 m., sertifikuotas ekologinės gamybos plotas padidėjo 6 proc. ir sudarė 158 060 ha. Vidutinis ekologinės gamybos ūkių plotas kasmet didėja ir 2011 m. sudarė 61,2 ha, t.y. beveik penkis kartus viršijo Lietuvos vidutinio ūkio dydį. Didžiausią dalį ekologinės gamybos ūkių dalį sudaro 10-30 ha dydžio ūkiai.

 

Ekologinės gamybos ploto (įskaitant sertifikuotą žuvininkystės ūkių plotą) kitimas 2004-2012 m.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lietuva, lyginant su kitomis ES šalimis 2012 metais

 

Šalis

Ekologinės gamybos plotas, ha

Ekologinės gamybos plotas,

% nuo visų žemės ūkio naudmenų

Austrija

533 230

19,7

Belgija

59 684

4,4

Danija

182 930

6,9

Suomija

197 751

8,7

Prancūzija

1 032 941

3,8

Vokietija

1 034 355

6,2

Graikija

462 618

5,6

Airija

54 122

1,3

Italija

1 167 362

9,1

Liuksemburgas

3 924

3,0

Olandija

48 038

2,5

Portugalija

201 054

6,0

Ispanija

1 593 197

6,4

Švedija

477 685

15,6

Jungtinė Karalystė

590 010

3,4

Bulgarija

39 138

1,3

Kroatija

31 904

2,4

Kipras

3 575

2,4

Čekija

488 658

11,5

Estija

144 149

15,3

Vengrija

130 609

3,1

Latvija

195 658

10,8

Lietuva

156 539

5,4

Malta

23

0,2

Lenkija

661 956

4,3

Rumunija

288 261

2,1

Slovakija

166 700

8,8

Slovėnija

35 101

7,6

VISO ES

9 981 171

5,6

 

Kaip mes suprantame darnią gyvulininkystę?

Kiekvienas gyvas organizmas yra unikalus gamtos kūrinys su puikiai išsivysčiusiais pojūčiais ir instinktais, tad nenuostabu, kad jie turi daugybę fiziologinių bei socialinių poreikių. Ne išimtis ir
ūkiuose auginami gyvuliai. Ekologinėje gyvulininkystėje siekiama darniai sugyventi su gyvuliais, griežtai pasisakoma prieš jų kankinimą. Ekologinio ūkio tvartuose gyvuliams duodama daugiau
erdvės, tad šie gali laisvai judėti bei kada panorėję išeiti j lauką. Ekologiniame ūkyje gyvuliai šeriami tik ekologiškais arba pereinamojo laikotarpio (P2) pašarais. Bet koks profilaktinis antibiotikų vartojimas yra draudžiamas, augimą stimuliuojantys maisto papildai taip pat yra negalimi. Laikydamiesi šių darnios gyvulininkystė principų, gyvuliams galime padėti gyventi sveikiau, išvengti kankinamų sąlygų bei nuolatinio streso.

 

 

 

Kas yra sėjomaina?

Žemės plotas, kuriame metai iš metų auginama vis ta pati kultūra, praranda savo natūralų derlingumą, daug sparčiau plinta ligos, kenkėjai, todėl būtina auginti skirtingus augalus ir griežtai laikytis sėjomainos. Sėjomainos esmė ta, kad kelis metus iš eilės nebūtų auginama dirvožemi alinanti kultūra. Pavyzdžiui, javai - dirvą alinanti kultūra, todėl kitais metais tame pačiame žemės plote jie neturėtų būti sėjami, juos turėtų keisti ankštiniai augalai, pasižymintys savybe turtinti dirvožemi. Būtent todėl sėjomainos laikymasis yra vienas iš pagrindinių principų ekologinėje žemdirbystėje, kovojant su ligomis ir kenkėjais bei palaikant pastovų žemės derlingumą.

 

Kaip tręšiama žemė ekologinėje augalininkystėje?

 

Tręšimas ekologinėje žemdirbystėje nereiškia vien tik žemės derlingumo didinimo. Visų pirma, tręšiant maitinama dirvožemio mikroflora, kuri perdirbdama organines trąšas ir padaro žemę derlingą. Tam, kad nebūtų naikinamas dirvožemio gyvybingumas, mūsų ūkininkai nenaudoja jokių sintetinių pesticidų. Galima tręšti tik organinėmis trąšomis: kompostu, mėšlu, srutomis.

Kitas tręšimo būdas ekologinėje žemdirbystėje - tai žalioji trąša. Žaliajai trąšai auginami ankštiniai augalai (liucernos, dobilai), kurie savo šaknimis itin gerai kaupia dirvožemyje azotą. Žaliosios trąšos principas tas, kad užaugintų augalų derlius ne nurenkamas, o paliekamas dirvožemyje, taip siekiant didinti jo derlingumą.

Esminis dalykas tręšiant dirvą ekologinėje žemdirbystėje yra tas, kad nuolat palaikomas dirvožemio gyvybingumas ir pastovus derlingumas.

 

Kaip kovojama su kenkėjais ekologinėje žemdirbystėje?

 

Ekologinėje augalininkystėje, kaip ir ekologinėje gyvulininkystėje, apsieinama be sintetinių apsaugos priemonių. Pasitaiko, kad kenkėjų, ligų išplitimas padaro nemažos žalos pasėliams, tačiau tai nutinka tik dėl netinkamai taikomų agrotechninių priemonių. Mūsų ūkininkai dirba prevenciniu principu, kruopščiai atrinkdami sod- menų plotus, tinkamai dirbdami žemę, įdiegiama įvairiapusė bei subalansuota augalininkystė. Tik atsakingas šių principų laikymasis padeda žymiai apriboti kenkėjų, ligų bei piktžolių skaičių.

Pati gamta taip pat ištiesia pagalbos ranką: paprastai kiekvienas augalų kenkėjas turi savo natūralų antagonistą - taip vadinama natūralų priešą, kuris juo minta. Taigi, tai dar viena priežastis, kodėl mūsų ūkininkai siekia išlaikyti gyvybingą aplinką: taip pat sukuria palankias sąlygas tokiems organizmams daugintis bei neretai įrengia jiems veisimosi buveines. Tik tuomet, kai nė vienas natūralus metodas nepajėgia kovoti su kenkėjų antplūdžiu, leidžiama panaudoti patvirtintas natūralios kilmės augalų apsaugos priemones.

 

Kaip kovojama su piktžolėmis ekologiniame augalininkystės ūkyje?

 

Ekologinėje augalininkystėje piktžolių negalima vienareikšmiškai priskirti vien žalą darantiems augalams. Kol jų nepriauga tiek, kad stelbtų pagrindinę kultūrą, galima įžvelgti ir teigiamų aspektų. Įvairios žolės gali atlikti gyvenamosios vietos vaidmenį organizmams, kurie minta augalų kenkėjais. Mūsų ūkininkai puikiai demonstruoja, kad, vien tinkamai taikant agrotechnines priemones, piktžolės gali būti kontroliuojamos ir nenaudojant cheminių - sintetinių purškiklių. Gerai parenkant sklypus, naudojant sveiką sėklą, tinkamu metu sėjant ir kruopščiai subalansuojant sėjomainą, galima išvengti didesnio piktžolių plitimo. Jei atsiranda per daug žolių lauke, jos pašalinamos su technika arba rankomis.

 

 

Ar ekologiškos daržovės turi didesnį kiekį nitratų?

 

Nė vienas augalas negali augti be nitratų. Nitratų sudėtyje esantis azotas (N) yra pagrindinis elementas, kuris įeina į baltymų struktūrą, t.y. be azoto nebūtų baltymų. Nitratai augaluose kaupiasi ne vien tik dėl pertręšimo azotinėmis trąšomis, kurios ypač populiarios yra intensyvioje žemdirbystėje. Kita priežastis, kuri lemia azoto kaupimąsi augaluose, yra nevykstanti natūrali biosintezė, kai nėra saulės. Kadangi gyvename vidutinių platumų geografinėje zonoje, mes saulėtų dienų turime mažai. Būtent tai paaiškina faktą, kad kartais ekologinėse daržovėse randamas nitratų kiekis yra didesnis, tačiau nekenksmingas organizmui. Kita vertus, ekologiškose daržovėse daugiau nei 18 % didesnis kiekis baltymų ir net 20 % daugiau vitamino C.

 

Ką ekologiniame ūkyje reiškia kontrolė?

 

Pasitikėjimas yra gerai, tačiau kontrolė yra dar geriau - šiuo posakiu pagristas ekologinis ūkininkavimas. Besiverčiantys šia ūkininkavimo šaka, nuolat yra stebimi. Ekologiniam ūkininkavimui keliami itin griežti reikalavimai, kurie užtikrina, kad užauginti produktai yra ekologiški bei sveiki, nes jų auginimo metu nebuvo vartojamos cheminės sintetinės medžiagos, GMO bei medžiagos, kurių sudėtyje yra GMO, taip pat antibiotikai ir pesticidai ar kiti chemikalai. Kiekvienas ekologinis ūkis mažiausiai bent kartą per metus yra tikrinamas tam, kad ant vartotojo pietų stalo pakliūtų tik ekologiški produktai.

 

Kaip elgiamasi su ūkininkais, kurie sukčiauja?

 

Jei ekologinius ūkius sertifikuojanti institucija (Lietuvoje - VšĮ „Ekoagros“) randa net menkiausią įtarimą, jog ekologiniame ūkyje yra naudojama chemija, GMO, antibiotikai ar sintetiniai pesticidai (insekticidai, herbicidai, fungicidai ir 1.1.), nedelsiant atliekamas tyrimas. Jei įtarimai pasitvirtina, sukčiaujantis ūkininkas praranda teisę ženklinti produkciją kaip ekologišką arba dar blogiau netenka ekologinio ūkio statuso ir ES išmokų.

 

Kiek laiko yra tikrinami ekologiniai ūkiai?

 

Ekologiniai ūkiai yra tikrinami kiekvienais metais nepriklausomai nuo to, ar praeityje buvo kilęs įtarimas dėl sukčiavimo (pvz., cheminių medžiagų naudojimo) ar ne. Tokius ūkius sertifikuojanti ir kontroliuojanti įstaiga (Lietuvoje - VšĮ „Ekoagros“) privalo kiekvienais metais vykdyti patikras.

 

Kodėl ekologiškas produktas yra brangesnis už įprastinį?

 

Užauginti ekologišką produktą yra išties sunku, nes šiam ūkininkavimui taikomi specifiniai reikalavimai. Visų pinna, žemės įdirbimas reikalauja daugiau žmogaus fizinio darbo ir laiko. Antra, pati ekologiška sėkla yra brangesnė už Įprastą. Be to, ekologiniame ūkyje itin daug dėmesio skiriama dirvos gerinimo priemonėms, kurios taip pat yra brangesnės už Įprastas. Verta paminėti ir tai, jog, lyginant su intensyvia žemdirbyste, ekologinės gamybos atveju iš tokio pat žemės ploto vieneto gaunamas mažesnis derlius. Ekologiniame ūkyje nėra svarbu gauti kuo didesnį derlių, o svarbu, kad jis būtų kuo aukštesnės kokybės. Visa tai nulemia ekologiškų ir įprastinių produktų kainų santykį.